Stovyklavietė "Paežerė" įsikūrusi Žemaitijos nacionaliniame parke Platelių ežero pakrantėje, turi 200 metrų smėlio paplūdimį ir gerą asfaltuotą privažiavimą , yra puikiai pritaikyta šeimininiam poilsiui , žvejams mėgejams , buriuotojams. Aplink labai gražus pušynas. Tyras oras , tikra atgaiva sielai.
Įsikūrę jaukiuose pavesinėse ar išsinuomavę valtį , jūs galėsite grožėtis nepakartojama Platelių ežero panorama.
Telefonas vietų rezervavimui: (8 652) 83991
PLATELIAI
Žemaitijos nacionalinio parko sostamietis. Jį supa daugybė ežerų, kurių susidarymą sąlygojo ledynmetis. Plateliai – didžiausias Žemaitijos ežeras. Tai neabejotinai gražiausia Žemaitijos vieta. Iš vandens kyšo 7 salos, įteka 17 upelių, o išteka tik vienas Babrungas. Giliausia vieta – 46m. Platelių ežerą labai mėgo rašytojas A.Vienuolis. Jis sukūrė legendą apie taurią baudžiauninko Gervazo meilę Platelių kunigaikštytei. Pagrindinė ežero apžvalgos aikštelė yra į vakarus nuo jachtklubo. Iš jos atsiveria gražiausias vaizdas į ežero tolius. Plateliuose pastatyta medinė, iš tašytų rąstų Šv.Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Jos šventoriuje palaidota grafaitė Marija Šiuazel ir jos brolis Gabrielius. XVI-XVIIa. Pilies saloje stovėjo Lenkijos ir Lietuvos karalienės Bonos reprezentacinė pilis. Vėliau ji ilgai priklausė grafams Oginskiams, o nuo XIXa. Buvo prancūzų Šuazelių nuosavybė. Deja, pats dvars neišliko. Tik jo fragmentai. Miestelio kultūros rūmai – perstatyta dvaro jauja, daržovių rūsyje įrengta ŽNP svetainė-viešbutėlis. Restauruotame svirne rengiamas parko muziejus.
ŽEMAITIJOS NACIONALINIS PARKAS GAMTA K r a š t o v a i z d i s ŽNP kalvotą reljefą maždaug prieš 10-12 tūkst. metų suformavo atsitraukdamas ledynas. Reljefui būdingos apvalios keiminės kalvos, moreniniai kalvagūbriai, juosiantys Platelių ežero duburį, galybė gilesnių ir seklesnių ežerų, pelkių, vingiuotų upelių. Geomorfologiniu požiūriu ypač vertingi yra Gardų ozas, Medsėdžių ir Liepijos limnokeimai, Pūčkorių bei Mikytų moreniniai kalvynai. Aukščiausia vieta - 191,8 m virš jūros lygio, o žemiausia - 103 m virš jūros lygio. E ž e r a i Parke yra 26 natūralios kilmės didesni ir mažesni ežerai. Visų jų bendras plotas - 1484,2 ha. Apie 90 procentų bendro ežerų ploto tenka trims didžiausiems ežerams - Platelių, Ilgio, Beržoro. Šių ežerų dugno reljefas sudėtingas, visuose yra salų (Platelių ežere -7, Ilgyje - 2, Beržore -1). Vaizdingiausias, švariausias, giliausias Žemaitijoje ir Parke - Platelių ežeras. Jo plotas -1205 ha, vidutinis gylis -10,5 m., giliausia vieta - 47 m., vidutinis vandens lygis -146,5 m virš jūros lygio. Kranto linijos ilgis - apie 31 kilometrą. Platelių ežero vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos metrikoje 1440 -1447 metais, antrą kartą -1447-1451 metais (Mickevičius, 1940). Parko teritorijoje vyrauja maži ežerėliai, 22 ežerėliai neviršija 5 ha; iš jų 10 ežerėlių - mažesni nei 1 ha. Burgio ir Luokos ežeruose dažnos maurabragių bendrijos. Burgio, Burgalio ir Skyplaičių ežeruose gausu menturdumblių. Visi minėti ežerai pagal ES Buveinių direktyvą gali būti priskirti 3140 buveinių tipui: - ežerai su menturdumblių bendrijomis. Vaivadės (Petreikio), Burgio, Endriuškaičių ežerai, ypač jų durpingos įlankos beveik ištisai apaugusios alijošiniais aštriais, plūdėmis. Šie ežerai natūraliai turtingi maisto medžiagų. Jie priskiriami buveinių tipui 3150 - natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba alijošinių aštrių bendrijomis. Parke yra pelkių supamų ežerėlių, kurie priskiriami buveinių tipui 3160 - natūralūs distrofiniai ežerai. Juose beveik nėra augalų, vanduo dėl durpių ir humusinių rūgščių rudas. Tai durpingi pelkėjantys Lesčio, Piktežerio, Aklaežerio ežerėliai. U p ė s Didžiausia Parko upė Babrungas išteka iš Platelių ežero, jos ilgis 47,3 km, 10 km teka Parke. Ilgiausia upė - Uošna, jos ilgis 16,6 km, Parke -13,3, iš jų 3 km numelioruota. Jos aukštupys yra gerokai aukščiau Burgio ežero. Be minėtų upių, Parke suskaičiuojami 32 upeliai, iš jų 17 teka tik Parko teritorijoje. Šių upelių bendras ilgis - 103,5 km., apie trisdešimties upelių pradžia yra Parke.Didesnė dalis parko upelių ir upių (51%) yra vienaip ar kitaip melioruotos, tiesintos (visas Ventos, Varduvos aukštupys, Šarnelės, Pagardenio upės ir kitos). Parke teka įdomus Blindupis, trys Juodupiai, keli Šaltupiai, Šilinė, Salupis, Sartupis, Margupis, Dvarupis, Dirnupis, Ringupis, Beržuoja, Beržora, Ilgė, Pietvė, Rasodnikas, Lonkupis ir daugybė kitų mažų, bevardžių upelių. O kiek čia šaltinių, akių, akivarų - legendomis apipintų, gydomųjų, paslaptingų. Lankytojams lengvai prieinamas Šv.Jono, Pilelio šaltiniai, Stirbaičiuose gyvybingi Godelių, Vengalio, Plokštinės rezervate slepiasi Mėtų, Plokščių, Juodupio bei kiti įdomūs, sakralinę reikšmę turintys šaltiniai. P e l k ė s Pelkės - viena svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų. Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia išliko daug įvairaus dydžio pelkių bei pelkučių. Grynų, tipiškų vakarinei Žemaitijai aukštapelkių atspindys - Šarnelės pelkė Paparčių telmologiniame draustinyje. Tarpinio tipo bei šarminių žemapelkių Parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių, Lieptų, Velėnijų, Sidabrinė, Paburgio, Juodupio, Briedinė ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose jos pereina į žemažoles augalų bendrijas bei kimininius plynraisčius. Parko pelkėse botanikai pirmą kartą Lietuvoje rado žvilgantįjį kiminą, gyvybingas gegužraibinių - dvilapio purvuolio, pelkinės laksvos, nariuotosios ilgalūpės, širdinės dviguonės, dėmėtosios gegūnės bei labai retos šalyje eraičininės nendrūnės - populiacijas. Pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių rūšių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti. Svarbios bebrų naujai suformuotos pelkės, tvenkinukai, kur pirmuosius 5-8 metus biologinės įvairovės sudėtis būna labai turtinga. Parko pelkės saugomos kaip ES svarbios buveinės: 7140 - tarpinės pelkės ir liūnai, 7210 - žemapelkės su šakotąja ratainyte, 7230 - šarmingos žemapelkės. M i š k a i Miškai - viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškų išsidėstymas ir būklė didžia dalimi lemia oro, vandenų ir kraštovaizdžio kokybę. Miškai užimabeveik 45% Nacionalinio parko teritorijos. Pagal miško grupes jie pasiskirsto taip: I grupės (rezervatiniai) - 9%, II grupės (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) - 31%, III grupės (apsauginių zonų) - 36%, IV grupės (ūkiniai) - 24%. Vyrauja eglynai (47%), yra pušynų (26%), beržynų (13%), baltalksnynų (4,4%), ažuolynų (4,1%). Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus. Pateikiame Nacionaliniame parke esančių didžiausių europinės svarbos miško buveinių aprašymus. V a k a r ų t a i g a Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau - kitų rūšių lapuočių medžių. Šie medynai išsiskiria rūšių neturtinga puskrūmių ir žoline augalija (šilinis viržis, mėlynė, bruknė, vaistinis pataisas, paprastasis kiškiakopūstis, miškinė septynikė) bei gausia samanų danga. Šio tipo didesnius masyvus sudarančios buveinės aptinkamos Beržoro girininkijos Plokštinės miške (61-63, 69-71 kvartalai). P l a č i a l a p i ų ir m i š r ū s m i š k a i Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Pagal vyraujančius medžius tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai, tačiau su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė. Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Žolynui būdinga miškinė našlaitė, miškinė plautė, baltažiedė ir geltonžiedė plukės. Šios buveinės gausiau susitelkusios Stirbaičių girininkijos Liepijų miške (37, 38 kvartalai). Ž o l i ų t u r t i n g i e g l y n a i Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypaš ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties, vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, praturtintais humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai. Čia įsikuria daug plačialapių miškams būdingų augalų (europinė pipirlapė, paprastasis blužniapapartis, miškinis lendrūnas, paprastasis lazdynas, skėstalapis papartis, geltonoji žiognagė, paprastoji sprigė, paupinis jonpapartis, nusvirusioji striepsnė, keturlapė vilkauogė, rivino našlaitė, varpotoji juodžolė), taip pat šioms buveinėms būdingi ir spygliuočių miškų elementai. Šio tipo buveinių gausiau Stirbaičių girininkijos Liepijų miško pakraščiuose. P e l k i n i a i m i š k a i Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis nuolat aukštas. Vanduo visuomet labai neturtingas maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, kur ne kur pasitaiko juodalksnių. Žolių ir krūmokšnių arde vyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkamas aukštapelkėms būdingų augalų kompleksas. Pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai eglynuose yra Girgensono ir pelkinis kiminai, pušynuose ir mišriuose miškuose - Magelano, siauralapis ir smailialapis kiminai. Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai. Pelkinio eglyno didžiausia buveinė yra Beržoro girininkijos 53 kvartale, o pelkinių pušynų didesnės buveinės išsidėsčiusios Alsėdžių girininkijos Rukundžių ir Dišlių miškuose (18, 20, 24-27 kvartaluose). P i e v o s Lietuva priklauso taiginių miškų zonai, todėl natūraliai pievos čia gali egzistuoti tik ten, kur gamtos veiksniai (upių potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas) neleidžia jose užaugti krūmams ir medžiams. Mūsų Parke nėra salpinių pievų. Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą. Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys - juodasis apolonas. Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios - virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius pievų žolynus. Norint išsaugoti šienaujamas pievas būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą. Pagal ES Buveinių direktyvą šienaujamos pievos skirstomos į tokius tipus: 6230 - rūšių turtingi briedgaurynai (tai rūgščių dirvožemių, sausų, skurdžių pievų lopinėliai šlaitų papėdėse, papelkėse. Tokių buveinių mūsų Parke ypač gausu), 6410 - melvenynų pievos (formuojasi drėgnuose, rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose, gruntinis vanduo jose slūgso negiliai), 6430 - eutrofiniai aukštieji žolynai (tai daugiausia natūralios pamiškių bendrijos, susiformavusios azoto turtingose, drėgno ir puraus dirvožemio augimvietėse, čia augantys augalai lengvai ištveria pavėsį), 6510- šienaujamos mezofitų pievos (šiam pievų tipui priskiriamos natūralios, rūšių turtingos, sausesnės ar drėgnesnės, derlingos šienaujamos pievos), 6530 - miškapievės (tai natūralios pievos ir ganyklos, įsiterpusios į mišką ar net išlikusios jų viduryje su turtinga žoline augalija, augančiais krūmų ar medžių guotais). A u g a l i j a Parke užregistruotos 668 savaiminės kilmės, 138 svetimžemės augalų rūšys bei 214 samanų rūšys. Iš čia rastų augalų rūšių 61 yra įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia auga ir visoje Europoje saugomos rūšys: mažasis varpenis, dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė. Parke rasta ir ledynmečio augalų reliktų: šakotoji ratainytė, kupstinė kūlingė, raistinė viksva, daugiametė blizgė, laplandinis karklas, raktažolė pelenėlė. Augmenijos žinovus stebina žalsvažiedės blandies, paprastosios tuklės, dėmėtosios, gelsvosios ir baltijinės gegūnių, dvilapio purvuolio, širdinės dviguonės labai gausios populiacijos. Čia aptikta kol kas vienintelė reali mažojo varpenio augimvietė. Kai kurių rūšių augalams Parko teritorija yra paplitimo riba; šiaurinė - miškinei mėtai, šiaurės vakarinė - paprastajam sinavadui, rytinė - kupstinei kūlingei. G r y b i j a Parke grybų bei kerpių tyrimai dar tik įpusėję. Šiuo metu žinoma virš 300 grybų bei apie 200 kerpių rūšių. Iš jau rastų grybų 29 rūšys (didysis kukurdvelkis, geltonasis kiškiaausis, juodasis, geltonasis piengrybiai, kūginis briedžiukas ir kt.) bei 7 kerpių rūšys (vyninė arfonija, plačioji platužė, raudonvidurė žiauberė ir kt.) yra Lietuvos Raudonojoje knygoje. Parke šiuo metu rastos 2 Lietuvoje naujos grybų ir 13 kerpių rūšių. G y v ū n i j a Parke užregistruotos 189 paukščių rūšys, iš jų 48 - Lietuvos Raudonosios knygos rūšys (juodieji gandrai, vapsvaėdžiai, rudakakliai kragai, griežlės ir kt.) Aptiktos 49 žinduolių rūšys, kurių 12 yra įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą (lūšis, ūdra, šermuonėlis, baltasis kiškis ir kt.). Žinoma net 10 šikšnosparnių rūšių iš 14, randamų Lietuvoje. Parko upeliuose ir ežeruose aptiktos 26 žuvų rūšys. Platelių ežere, be daugybės įprastų žuvų, veisiasi ir lašišinių šeimos žuvys - seliava ir ežerinis sykas, užsilikę iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai. Užregistruotos ir kai kurios retos drugių, vabalų bei moliuskų rūšys. R e z e r v a t a i Parke yra išskirti 2 gamtiniai rezervatai - Plokštinės ir Rukundžių. Rezervatuose nevykdoma miškų, žemės ūkio ir kita ūkinė veikla. Draudžiamas miško gėrybių rinkimas, medžioklė, pažintinis turizmas. Lankytis galima tik mokslo tiriamaisiais tikslais, turint ŽNPD leidimą. Plokštinės rezervato tikslas - išsaugoti etaloninį Žemaitijai Plokštinės miškų ir pelkių kompleksą su šiam regionui būdingomis biocenozėmis, išlikusiomis retosiomis augalų, grybų ir gyvūnų rūšimis, natūraliais Juodupio bei Uošnos upeliais ir unikalia geomorfologine struktūra išsiskiriančiu Plokščių termokarstiniu duburiu. Rukundžių rezervatas saugo unikalų pelkėtų miškų bei Aklaežerio ir Pietvės upelio gamtos kompleksą. ŽEMAITIJOS NACIONALINIO PARKO GAMTOS PAMINKLAI: B o t a n i n i a i : Raganos uosis - Plungės raj., Plateliai, Platelių dvaro parkas; paminklo plotas 80 m2. Šis medis - storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis -7,2 m, aukštis - 32 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Treti aiškina, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į uosį, gaidžiui užgiedojus. Dar kiti tvirtina, esą raganos šį uosį mėgstančios ir čionai gūdžią naktį susirenkančios pasitarti. Stirbaičių ąžuolas - Plungės raj., Platelių seniūnija, Stirbaičių km.; plotas 80 m2. Stirbaičių ąžuolo kamieno apimtis - 4,42 m, lajos projekcijos plotas 14x14 m, aukštis - 21 m. Tai antras pagal storumą ŽNP ąžuolas. Auga Stirbaičių girininkijoje, 5 kv.16 sklp. Manoma, kad ąžuolui daugiau kaip 200 metų. Pagal šalia gyvenusių žmonių pavardę, šis gamtos paminklas dar vadinamas Jerumbavičiaus ąžuolu (ąžuolai gali gyventi iki 500-1000 metų amžiaus). Platelių liepa - Plungės raj., Plateliai, Platelių dvaro parkas; plotas 80 m2. Ši liepa a uga dvaro parko pietinėje alėjoje. Jos apimtis krūtinės aukštyje - 5.40 m. Manoma, kad liepai yra apie 180 metų, nes parkas sodintas 19 a. pradžioje. Medis įdomus šakotu, storu kamienu. Mažalapė liepa yra atspari mūsų žiemos šalčiams, jos beveik nepuola kenkėjai. Šiam medžiui daugiausia kenkia kietoji ir minkštoji pintys, kurios sukelia šerdies puvinį. Platelių vinkšna - Plungės raj., Plateliai, Platelių dvaro sodas; plotas 80 m2. Manoma, kad medžiui - apie 180 metų, nes dvaro sodas ir Platelių parkas sodintas 19 a. pradžioje. Gamtos paminklo Platelių vinkšnos kamieno apimtis krūtinės aukštyje 4,8 m., aukštis - apie 26 m. Vinkšnos sparčiai auga iki 60 metų, vėliau jų augimas sulėtėja. Išgyvena iki 300 metų. Atspari šalčiams, vėjovartai, nes giliai šaknijasi. Nukenčia nuo guobų maro. Geomorfologiniai: Pūkštės kalnas - Platelių g-ja 86, 87, 89, 90 kv.; plotas 9,8 ha. Pūkštės kalnas - tai didelis kalvagūbris, kurio viršutinė dalis - apie 250 m ilgio ir apie 90 m pločio. Jis yra Skuodo rajone, Barstyčių apylinkėje, Kruopių kaime. Seni žmonės pasakoja, kad Kosciuškos sukilimo metu, 1794 m., jame buvusi įrengta lietuvių-lenkų kareivių mokykla. Kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Naktį ant to kalno atlekiančios įvairios šmėklos, kurios gainioja, gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti. Vieną naktį išgirsta lyg atlekiant milžinišką paukštį, kitą - medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami , bėga žvėrys. Kitas padavimas liudija čia buvus pilį, kurią valdęs Pokštas. Kartą tą pilį užpuolę priešai, kurie išžudę Pilies gynėjus ir jų vadą Pokštą. Šalia piliakalnio, ariant žemę, seniau būdavo randama akmeninių kirvukų, kūjelių. Pūkšto arba Bokšto kalną vėlesniais laikais visi žinojo, nes ant jo stovėjo tranguliacijos bokštas. H i d r o g r a f i n i a i : Kreiviškių pusiasalis - Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 20,1 ha. Kreiviškių pavadinimas kilęs nuo žodžio "kreivas". Kreiviškes sudaro apie kilometrą į ežerą išsikišęs pusiasalis. Kranto linijos ilgis - apie 3 km. Pusiasalyje yra Varnos ragas. Pusiasalis apaugęs mišku. Labai įspūdingas čia augantis brandus apie 9,7 ha ploto ąžuolynas. Ąžuolynas priskiriamas sėkliniams medynams. Pusiasalyje esantys medynai priklauso Beržoro girininkijai. Pietinis ežero galas su Kreiviškių, Auksalės, Didžiosios bei Mažiosios salos pusiasaliais, Avino bei Ruibiškės ragais, Babrungo ištakomis įteisintas kaip Laumalenkos hidrografinis draustinis. Auksalės pusiasalis - Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 43,6 ha. Auksalės pusiasalį sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris. Auksalės pavadinimas, manoma, kilo nuo to, kad Platelių grafas iškirto čia augusį brandų mišką ir gavo už jį nemažai aukso. Auksalė dar vadinama Aukų salos vardu arba Aukštsale. Jei eitume pusiasalio pakrante, tektų įveikti apie 4 km.atstumą. Hidrografinio paminklo teritorijoje esantis Piktežeris yra apie 2,4 ha ploto iš visų pusių užpelkėjęs ežerėlis. Pietinė Platelių ežero dalis su Kreiviškių, Auksalės pusiasaliais, Babrungo ištakomis paskelbti Laumalenkos hidrografiniu draustiniu. Briedsalė - Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 6,1 ha. Briedsalė yra didžiausia Platelių ežero sala. Sala gana lėkštais krantais. Didžiąją salos dalį užima pelkė. Joje įsikūrę bebrai plečia savo valdas. Medynų pagrindą sudaro liepos ir ąžuolai. Salos pavadinimas kilęs nuo to, kad čia mėgdavę užklysti briedžiai. Saloje peri reti paukščiai: didieji dančiasnapiai, švygždos, žaliosios meletos, pelėdos. Šie paukščiai mėgsta ramybę, todėl netrikdykime jų. Veršių sala - Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 2,3 ha. Veršių sala - trečia pagal dydį Platelių ežero sala. Visa sala apaugusi savaiminės kilmės mišku. Mažąją pusę medyno sudaro eglės, kitą pusę - ąžuolai bei kiti lapuočiai medžiai. Jų amžiaus vidurkis apie 100 metų. Saloje auga į Raudonąją knygą įrašyti tuščiaviduriai rūteniai, gyvena uoksiniai paukščiai. Pilies sala - Plungės rajonas Platelių ežeras; plotas 5,5 ha. Pilies sala - garsiausia Platelių ežero sala, antra pagal dydį iš septynių ežero salų. Lietuvos didikams priklausiusi pilis čia stovėjo jau XV a. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę. Saloje augantis miškas yra savaiminės kilmės. Iš medžių vyrauja apie 120 metų liepos, apie 160 metų ąžuolai. Saloje auga į Raudonąją knygą įrašyti augalai, t. y. tuščiaviduriai rūteniai bei reti jonpaparčiai. Gyvena 36 rūšys paukščių, iš kurių įdomūs uoksiniai paukščiai: pelėdos, didieji dančiasnapiai, lipučiai, įvairios zylės. H i d r o g e o l o g i n i a i: Plokščių šaltinis - ŽNP Plokštinės rezervatas; plotas 3,2 ha. Iš sufozinio cirko šlaitų srūvantys maži šaltiniukai susilieja į srauniu upeliu ištekantį šaltinį, kuris už maždaug 0,5 km įsilieja į Uošną. Šaltinis - upeliukas labai įspūdingas. Jis teka tai labai meandruodamas, tai visai dingsta po žeme, medžių šaknimis ir išsiveržia sraunia tėkme netikėčiausiose vietose. Šaltinis žiemą neužšąla, vasarą neišdžiūsta. Pasak vietos gyventojų, turi gydomųjų savybių, nes srūva į rytus. Kaip ir kiti natūralūs šaltiniai, Plokščių šaltinio vanduo turi kalcio (58 mg/ltr), magnio (12 mg/ltr), natrio (6 mg/ltr), sulfatų (21 mg/ltr), hidrokarbonatų, geležies ir priskiriamas labai geros kokybės vandens klasei. Norint jį aplankyti reikalingas ŽNP direkcijos leidimas. Pilelio šaltinis -Plungės rajonas, Žem. Kalvarijos seniūnija, Paplatelės k.; plotas 2,4 ha. Upeliu atvingiavęs šaltinėlis įsilieja į gana didelį nuo miško keliuko matomą šaltinį. Iš jo išvingiuoja jau nemažas skaidrus upeliukas, kuris įteka į Šilinę. Šaltinis yra Platelių girininkijos Paplatelės miško 45, 46 kv. Pavadinimas kilęs nuo šalia šaltinio ilgai gyvenusio Pilelio pavardės. Šaltinis neišsenka per didžiausias sausras, neužšąla žiemą. Aplinkinių kaimų žmonės iš jo nuolat apsirūpina geriamu vandeniu. Tikima, kad vanduo turi gydomųjų savybių, nes teka į rytus. Lietuvos geologijos tarnybos tyrimų duomenimis, vandens kokybė gera, vanduo gėlas.
